Liga

„Nepaisant to, kad TBE jau buvo aprašytas 1931 m., ši pavojinga encefalito forma ilgą laiką nebuvo tinkamai įvertinta.“ (Medicinos daktaras C. Kunz, vienas iš pirmųjų Vakarų Europos skiepų nuo TBE kūrėjų, Viena)

TBE (erkinis encefalitas) – tai virusinis susirgimas, kuriuo užsikrečiama nuo erkių, ir kuris paveikia nervų sistemą; dėl to gali išsivystyti tiek nesunkūs, tiek sunkūs susirgimai su visam gyvenimui išliekančiomis pasekmėmis, pvz., nesugebėjimu sukoncentruoti dėmesio, paralyžiumi ir depresija. Apytiksliai vienas iš 100 infekcijos atvejų pasibaigia infekuoto asmens mirtimi.

Padidėjusio pavojaus teritorijos
Erkė Ixodes ricinus (šuninė arba miškinė erkė) yra paplitusi visoje Europoje. Endeminės TBE teritorijos tęsiasi skersai-išilgai per visą Europą: nuo Kroatijos, Slovėnijos, Vengrijos, Šveicarijos ir Austrijos, per Slovakiją, Čekijos Respubliką, Vokietiją ir Skandinaviją (Švedija, Suomija) iki Pabaltijo valstybių ir Rusijos (ir Sibiro). Erkės gyvena miško proskynose ir pievose.

„TBE yra endeminis 27 Europos valstybių teritorijose ir kiekvienais metais nustatomos naujos padidėjusio pavojaus teritorijos“ (Dr. J. Süss, Jena)

TBE virusas yra dažnas endeminiuose židiniuose, esančiuose:

Albanijoje	Kroatijoje	Serbijoje
Austrijoje	Latvijoje	Slovakijoje
Baltarusijoje	Lenkijoje	Slovėnijoje
Bosnijoje	Lichtenšteine	Suomijoje (Pietvakarių krante)
Čekijos Respublikoje	Lietuvoje	Švedijoje
Danijoje (Bornholmo saloje)	Norvegijoje	Šveicarijoje
Estijoje	Prancūzijoje	Ukrainoje
Graikijoje	Rumunijoje	Vengrijoje
Italijoje	Rusijoje	Vokietijoje

Ne kiekviena erkė yra pavojingojo TBE viruso nešiotoja, tačiau užsikrėtimo dažnumas kai kuriose padidėjusio pavojaus teritorijose gali būti didelis. Kai kuriose teritorijose erkes galima aptikti 1800 metrų aukštyje virš jūros lygio; TBE viruso infekcijos buvo užregistruotos 1300 metrų aukštumose.

Kur slepiasi erkės?
Dauguma žmonių iki šiol mano, kad erkės užkrenta nuo medžių. Iš tikrųjų, erkės gyvena dirvoje ir, ieškodamos kraujo šeimininko (žmogaus, gyvūno), užkopia ant žolių arba krūmų iki 20–70 centimetrų aukščio. Todėl, eidami per žolę arba šalia miško takelių esančius krūmus arba vaikščiodami po pievą ar sodą, mes dažniausiai nubraukiame erkes nuo augalijos. Erkės turi temperatūros valdomus uoslės organus, kuriais aptinka „grobį.“ Dėl mažo erkių dydžio daugelis žmonių net neatsimena, jog buvo įkąsti.
Pirmieji epidemiologiniai tyrimai apie TBE paplitimą Europoje priskiriami Dr. Johann Schneider, kuriuos jis atliko 2-ojo dešimtmečio pradžioje. 1956 m. jam pavyko išgryninti virusą ir išsamiai aprašyti susirgimo įsigalėjimo eigą. Dėl sezoniško erkių pasirodymo laikotarpyje nuo balandžio iki birželio mėnesio, ši liga buvo pavadinta pavasario-vasaros meningoencefalitu (vokiečių kalboje „Frühsommer-Meningoencephalitis“ arba FSME), tačiau dažniau ji vadinama erkiniu encefalitu (anglų kalboje „tick-borne encephalitis“ arba TBE).
Remdamasis su TBE tematika susijusiais moksliniais darbais, Dr. Christian Kunz Vienos universiteto, Virusologijos institute sukūrė vakciną, kuri pirmą kartą buvo panaudota 1970 m.

Laimo boreliozė – tai dar viena erkių sukeliama liga, kurios epidemiologiniai mastai yra netgi didesni už TBE. Šį susirgimą sukelia Borrelia bakterijos ir jį galima išgydyti antibiotikais, o efektyvaus TBE gydymo kol kas nesurasta.